Žemės ūkio plotuose įrengtos drenažo sistemos padeda sureguliuoti dirvožemio drėgmės rėžimą, gerina laukų įdirbimo sąlygas, tačiau tuo pačiu drenažo vanduo į paviršinius vandenis išplauna augalų nepasisavintas biogenines medžiagas (t. y. azoto ir fosforo junginius), kurių patekimas į vandens telkinius sąlygoja jų eutrofikaciją. Iš nusausintų žemių į Baltijos jūrą patenka 80 % bendrojo azoto ir 53 % bendrojo fosforo kiekio. Minėtos problemos sprendimas taikant vien agronomines ar griežtas ūkinės veiklos apribojimo priemones dėl gamtinių veiksnių įvairovės ir kintančio klimato sąlygų, dažnai nepasiekia laukiamo rezultato. Akivaizdu, kad būtini technologiniai pertvarkymai pačiose drenažo sistemose, todėl jų rekonstravimas, integruojant naujas, aplinkosauginiu aspektu aplinkai „draugiškas“ technologijas, būtų aktualus ir šalies ūkiui svarbus sprendimas. <...>

Projekto tikslas ‒ įvertinti dirvožemio drėgmės reguliavimo priemones ir jų taikymo efektyvumą Lietuvos teritorijoje, teikiamą ekonominę bei ekologinę naudą, siekiant didinti žemės ūkio konkurencingumą ir skatinti ūkininkus diegti moksliniais tyrimais grįstas inovatyvias technologijas, užtikrinančias darnų vandens išteklių naudojimą ir aplinkos puoselėjimą. Sprendžiamos praktinės problemos: nepalankus dirvožemio drėgmės režimas ir neoptimalus drėgmės atsargų augalams užtikrinimas sausringais laikotarpiais; patiriami žemės ūkio nuostoliai dėl drėgmės pertekliaus ar stygiaus, neefektyvesnis maisto medžiagų (NPK) naudojimas, paviršinių vandens telkinių tarša. Reguliuojamas drenažas turi poveikį aplinkosauginiu požiūriu: susidariusi patvanka reguliuojamose sistemose sumažino NO3-N ir NH4-N koncentracijas drenažo vandenyje 71 ir 100 proc., fosforo kiekis Pb PO4-P ir Nb reguliuojamose sistemose 29, 43 ir 43 proc. mažesnis. 40 cm gylyje drėgmės atsargos 5,1–6,9 proc., 60 cm - 21 proc. 1 m – 3,1 proc. didesnės. <...>